Vasaros kelionė po Centrinę Europą

Paklausus kas bendro tarp Čekijos, Austrijos ir Vengrijos, protingas istorikas pažertų nemažai politiškai reikšmingų vedybų, svarbių sandorių, karų ir kitų įvykių datų. Man istorija buvo pati nemėgstamiausia disciplina mokykloje - niekada nežinojau kas ką užkariavo, kas kapituliavo, kokios derybos buvo vedamos ir kiek iš viso buvo Liudvikų, tačiau visada mėgau keliauti ir ragauti. Todėl ir dabar, važiuodama atostogauti, skaitau ne apie lankomos šalies užkariavimų istoriją, o apie gastronomines tradicijas, nacionalinius patiekalus ir tai virtuvei būdingus produktus bei prieskonius.

Taigi, kas bendro tarp Čekijos, Autrijos ir Vengrijos? Mano akimis žiūrint – guliašas. Pravažiavus šias tris šalis, guliašo arba guliašinės sriubos buvo kiekvienos kavinės meniu, net jei tai itališkos virtuvės restoranas Budapešte. Teko paragauti bent penkių skirtingų guliašų ir turiu pastebėti, kad jie šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, čekai guliašą patiekia su duoniniais knedliais ir, kartais, bulviniais blynais, austrai – su balta duona, o vengrai su tam tikrais specialiais makaronais. Skiriasi konsistencija ir skonis – vienur labiau mėgstamas skystesnis, kitus – tirštesnis. Vengrai naudoja daugiausia paprikos. O kaip kitaip – juk paprika nacionalinis prieskonis, netgi paversta suvenyru. Smagu parsivežti gražų medžiaginį maišelį su saldžiais arba velniškai aštriais raudonais milteliais ir šaltą žiemą, verdant guliašą, prisiminti saulėtą Vengriją. Taigi, nors panelė ir keičia sukneles, tačiau visur yra ta pati.

Lygūs, bet skirtingi

Kitas visose šalyse regėtas patiekalas – džiūvėsėliuose apvoliotas ir aliejuje iškeptas sūris. Vienur tai buvo brie, kitur – kamamberas, vienur apvoliojama džiūvėsėliuose, kitur – maltuose riešutuose, vienur patiekiama su bruknių padažu, kitur – mėlynių, tačiau esmė ta pati – nepaprastai skanu.

Kiekvienoje virtuvėje pastebėtas štrudelis. Tačiau ir jis vis kitoks. Austrijoje štrudelis gaminamas iš iki perregimo plonumo ištemptos tešlos suvyniotos su įdaru. Populiariausi įdarai yra obuoliai ir varškė. Vengrijoje štrudelis gaminamas iš sluoksniuotos tešlos, o tešla ne susukama, kaip austriškajam giminaičiui, bet vienu sluoksniu sulenkiama. Čia populiariausias įdaras, ne tik štrudeliui, bet ir kitokiems pyragams – vyšnios. Masė paruošiama labai įdomiai ir primena tirštą ne itin saldų kisielių. Iš vyšnių Vengrijoje gaminama ir labai skani šalta sriuba, puikiai gaivinanti karštą vasaros dieną. Be vyšnių joje yra abrikosų ir cinamono, viskas pagardinta grietinėle.

Varžybos dėl tortų

Austrai ir vengrai, kaip susitarę, mėgsta tortus. Austrai didžiuojasi Zacherio tortu ir pardavinėja jį už kosminę kainą visose cukrainėse. Neįtikėtina, bet dėl šio torto nuolat vyko daugybė ginčų – kas gali jį vadinti originaliu, reikia ar nereikia džemo torto viduryje ar galima sviestą pakeisti margarinu. Dabar tortas, turintis teisę vadintis originaliu Zacherio tortu, kepamas tik Vienoje ir Zalcburge. Vienintelė vieta už Austrijos ribų, kurioje pagamintas kepinys gali vadintis originaliu, yra Zacherio parduotuvė Bolzane, Italijoje.

Tuo tarpu vengrai puikuojasi savo Dobostorte. Tortas taip pavadintas jį sukūrusio žymaus vengrų konditerio Jozefo Dobošo vardu. Savo laiku šis skanėstas buvo konditerinė inovacija, nes sviestinis kremas dar nežinotas. Konditeris pertepimą sukūrė siekdamas išlaikyti tortą kuo ilgiau šviežią. Karamelinis torto viršus taip pat ne dėl grožio, nes karamelės paskirtis – apsaugti skanėstą nuo džiūvimo. Tortas greitai išpopuliarėjo pasaulyje ir šiuo metu žinoma daugiau negu šimtas jo variacijų. Dėl originaliojo recepto niekas nesipeša.

Čekų tradicinis saldumynas ne prašmatnus tortas, o šokoladiniu įdaru pertepti Karlsbado vafliai, vadinami Karlovarské oplatky. Nors desertas gana paprastas, tačiau Čekija yra pateikusi prašymą Europos Komisijai suteikti jam geografiškai apsaugotos kilmės statusą. Jei tas statusas bus patvirtintas, jokie kitoje šalyje pagaminti vafliai negalės vadintis Karlsbado vafliais. Taigi, jie stos greta Parmos kumpio, šampano, Fetos sūrio, konjako ir kitų „grynuolių“.

Cukrinės dešrelės ir kiti konditeriniai stebuklai

Didžiausi smaližiai iš šios trijulės atrodo austrai. Vienos gatvėse apstu šokoladainių, ledainių, kepyklėlių. Jeigu nieko nežinojote apie Mocartą, tai grįžę iš Austrijos galite pradėti galvoti, kad jis koks garsus kepėjas, nes tiek saldumynų pavadinta jo vardu, kad net susigaudyti sunku. Lyderio pozicijas, be abejo, užima saldainiai Mozartkugel. Vienoje nesunkiai galima rasti įvairiausių skonių makaronų ir net pieniškų dešrelių pagamintų iš marcipanų.

Vengrai labai mėgsta miltinius kepinius – tiek saldžius, tiek sūrius. Visko išragauti neįmanoma, tačiau po kelių degustacijų nusprendžiau, kad niekur nevalgiau skanesnių bandelių. Jos šviežios, kvepiančios jau nuo kitos gatvės pusės, traškios išorėje ir purios viduje, o įdaras pakelia visą šią palaimą kvadratu. Šokoladinę bandelę gavau dovanų už gražias akis kai fotografavau kepyklėlę. Suleidi dantis į dar šiltą pagranduką ir visai nebesvarbu, kad lauke virš 35 laipsnių karščio, todėl protingiau būtų valgyti ledus.

Yra dantys – reikia ir duonos

Keletą žodžių reikia pasakyti ir apie vengrišką duoną. Ji tikrai kitokia negu mums pažįstamos prancūziškos bagetės ar itališkos ciabatos, tiek konsistencija, tiek skoniu. Duonos rūšių – galybė, nuo mažų bandučių iki milžiniškų kepalų, nuo baltų miltų duonos iki gausiai praturtintų sėklomis ir grūdais. Jei ant riekės duonos uždėsime gabaliuką vengriško ožkų sūrio ir riekę raudono, saldaus pomidoro, turėsime pačius skaniausius pusryčius.

Skanios gėrybės, makaronai ant ausų ir maistas sielai

Vidurvasarį stalai turguose lūžta nuo šviežių vaisių ir daržovių. Sultingi saldūs persikai, nektarinai, abrikosai, slyvos, gervuogės, melionai, arbūzai, kukurūzai, šparaginės pupelės, paprikos, agurkai, pomidorai – akys raibsta ir nebežinai ko nori. Prekeiviai nemėgsta kai renkiesi produktus pats, todėl reikia stebėti, kad iš už prekystalio surinkti vaisiai ir daržovės nebūtų prastos kokybės.

Centrinis Budapešto turgus labai didelis ir tvarkingas. Be vaisių ir daržovių jame yra duonos, šviežios mėsos, rūkytų gaminių, pieno, gėrimų ir kiti skyriai. Visur ilgos eilės ir minios žmonių.

Vaisių, ypač arbūzų ir melionų, galima gauti ne tik turguje, bet ir pakelėse. Tačiau reikia būti atidiems, nes vaisiai pakelėse skirti turistams – kainos žymiai didesnės, apgaudinėja sveriant. Kad ir kokio dydžio arbūzą bepasirinksite, dažnai jo kaina jau iš anksto įrašyta į čekį ir išmokta mintinai vokiečių kalba. Geriau mokėti vietine valiuta – forintais, nes mokant eurais, kainos perskaičiavimas bus atliktas pritaikius nerealų valiutų kursą. Tad jei nemėgstate makaronų, ypač ant ausų, kelionių romantikai reikia atsiduoti ne tik širdimi, bet ir protu.

Nacionaliniai vengriški patiekalai nesudėtingi, bet labai skanūs, nes naudojami šviežūs, kokybiški produktai. Mažuose miesteliuose ir kaimuose galima labai skaniai pavalgyti – porcijos milžiniškos, o kainos nedidelės. Važiuojant į didmiesčius, porcijos traukiasi, o kainos kyla, tačiau kokybė nenukenčia. Iš tradicinių patiekalų man labai patiko lakštiniai su grietine, šviežia varške ir spirgučiais – atrodo nieko gudraus, tačiau valgant negali atsiplėšti nuo lėkštės.

Paragauta daug ko skanaus, tačiau didžiausias penas teko akims – milžiniškų, bekraščių geltonų saulėgrąžų jūros, plytinčios visoje Centrinėje Europoje, užgniaužia kvapą ir pamaitina savo grožiu.